Keliu

Nakčiai patekėjus mano akys atsimerkia. Tyloje aidintis gyvenimas suskamba aštriai, lyg orkestro muzika. Bet aplink tylu. Žengiu žingsnį į priekį – tiesia ilga linija kulniuoju į tašką, kuriuo pavirsta kelias ties horizontu. Nuo miško atsklindanti migla apveja galvą, darosi sunku kvėpuoti. Tačiau akis, skaidrias it krištolas, prikausto galybė klastingų mėnulio pakalikių. Jos stebi mane ir juokiasi, blyksėdamos savo spinduliais ir akindamos. Veidmainės... Sakosi pildančios žmonių norus, bet kiek iš jų yra tik nedėkingos pasipūtėlės...

Lyžteliu pirštą ir nutrinu visą galybę baltų taškų nuo pavargusio aksominio dangaus. Akimirksniu pasaulis sustoja. Gyvenimo orkestras nutyla. Lieku tik aš ir mano ramybė...

Kitą dieną niekas nė neįtars, kad šiąnakt sustojo laikas. Galbųt tik romantikai minutėlei paklys ieškodami vienas kito rankos.
Nebeįžvelgdami naktiniame danguje šviesos...

...tunelio gale.