Inversija

Sielos

Blaškosi vienos.

Menkos, be atspalvio dienos

Slenka dangoraižių sienom šešėliais.

Vienišos amžino klausimo vėlės,

Pamirštos, tarsi nuvytusios gėlės.

Šaukiasi tavo švelnių palietimų.

Ieško artumo žmonių ir žaidimų.

Slapstos beribėj erdvėj palikimų

Savo karalių, bet trokšta sugrįžti...

Tikro pasaulio erdvėj nepaklysti,

Šviesą krūtinėj išvysti,

Dangų paliesti

Sielom.

2010.11.23

Keliu

Nakčiai patekėjus mano akys atsimerkia. Tyloje aidintis gyvenimas suskamba aštriai, lyg orkestro muzika. Bet aplink tylu. Žengiu žingsnį į priekį – tiesia ilga linija kulniuoju į tašką, kuriuo pavirsta kelias ties horizontu. Nuo miško atsklindanti migla apveja galvą, darosi sunku kvėpuoti. Tačiau akis, skaidrias it krištolas, prikausto galybė klastingų mėnulio pakalikių. Jos stebi mane ir juokiasi, blyksėdamos savo spinduliais ir akindamos. Veidmainės... Sakosi pildančios žmonių norus, bet kiek iš jų yra tik nedėkingos pasipūtėlės...

Lyžteliu pirštą ir nutrinu visą galybę baltų taškų nuo pavargusio aksominio dangaus. Akimirksniu pasaulis sustoja. Gyvenimo orkestras nutyla. Lieku tik aš ir mano ramybė...

Kitą dieną niekas nė neįtars, kad šiąnakt sustojo laikas. Galbųt tik romantikai minutėlei paklys ieškodami vienas kito rankos.
Nebeįžvelgdami naktiniame danguje šviesos...

...tunelio gale.

Kūnas ir kraujas

Tuštuma. Tyliai glūdi viduje ir tyko, kada pasirodys, tau pažvelgus į veidrodį. Tu net nenumanai ją turįs, kol vieną akimirką suvoki esantis užpildytas vien ja.

Tuštuma. Ji plečiasi lyg helis aukštoje temperatūroje, spausdama prie sienų viską, ką manai turėjęs. Lieka tik ji, verždamasi pro kraštus įvairiausiais lakiais pavidalais.

Tuštuma. Ji slegia tavo kaulus begaline permatoma jėga. Ji niekas, bet savo gebėjimu plėstis priverčia nieku pasijusti tave. Tu Niekas. Privalai ją išleisti, kaip kad ligoniui nuleidžiamas kraujas. Sėdiesi prie popieriaus lapo ir išlieji savo Tuštumą. Ji - tavo kraujas. Žodis - tavo kraujas.

Šimtai milijonų žodžių sukasi galvoje, sudarydami plačią, perregimą Tuštumą. Žodžiai, neturintys aiškios paskirties ir prasmės, prasiveržia lauk pačiais lakiausiais pavidalais. Tai tokios medžiagos, kurios patekusios į atmosferą nepataisomai užterš ją nuodais ar saldins gaivų orą dar gaivesniais aromatais. Tai priklausys tik nuo tavo Tuštumos konsistencijos.

Kartą išleidęs Tuštumą tu pasijusi... tuščias. Tu nieko nejausi, tarsi būtum vakuuminė pakuotė savo kraujui - žodžiams – Tuštumai laikyti. Bet jausiesi gerai, pagaliau netraiškomas iš vidaus savo minties ir sielos formų. Tačiau laikui bėgant išsiilgsi savo Tuštumos, tad jos vakuuminė pakuotė atspindės savo turinį, savo žodžių prasmę. Ilgainiui tavo Tuštuma vėl ims augti ir skleistis viduje...

Daugumą mūsų užpildo labiau tuštybė, negu Tuštuma, tad ir šių vakuuminės pakuotės rodos pilkesnės ir labiau susiraukšlėjusios, nei visą didingą Tuštumos formą dengiantys apvalkalai. Tuštybės sklidini individai dažnai privengia kontakto su Tuštumą nešiojančiais. Juk žinome, kokia tai laki medžiaga, tad nekeista, kad ja bijoma užsikrėsti. Tada jo tuštybė būtų sutraiškyta prie sienų, o visa apimančią Tuštumą tektų iškęsti ir nuleisti kaip kraują, užkrečiant ja vis kitus. Nežinau, kur pasigavau savo Tuštumos bakteriją, bet ji manyje plečiasi ir keliauja jau ne pirmą kartą. Štai ir dabar susiraukšlėjusi vakuuminė pakuotė praranda formą, paskleisdama atmosferoje savo Tuštumą. Gal ja užsikrėsi ir Tu, jei dar neturi pasigavęs. O jeigu ne, galime savosiomis apsikeisti, juk smagu kartais pakeisti savo pavidalą...

Tuštuma. Ji tavo kūnas ir kraujas. Ji nematoma, bet niekad neleis tau pamiršti, kad nešioji ją savyje.