Sielos
Blaškosi vienos.
Menkos, be atspalvio dienos
Slenka dangoraižių sienom šešėliais.
Vienišos amžino klausimo vėlės,
Pamirštos, tarsi nuvytusios gėlės.
Šaukiasi tavo švelnių palietimų.
Ieško artumo žmonių ir žaidimų.
Slapstos beribėj erdvėj palikimų
Savo karalių, bet trokšta sugrįžti...
Tikro pasaulio erdvėj nepaklysti,
Šviesą krūtinėj išvysti,
Dangų paliesti
Sielom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą